Atvirlaiškiai. Pavasaris ir vasara.

Kai perki atvirlaiškį, stengiesi jame parašyt kelis žodžius vienu atsikvėpimu. Nieko per daug asmeniško, nes  gal paskaitys paštininkas, gal tėtis ar mama, ar vaikas. Tiesiog vienos akimirkos žodžių pliūpsnis – tai kaip jautiesi ir ką kaip linkėjimus siunti kitam.

Tokie tie mano atvirlaiškiai. Sudėsiu juos iš Instagram ir Facebook, kad liktų vienoje vietoje.


2

Keliauti reikia lengvai, bet batai turi būti patogūs… Ir patogiausių batų turi būti bent dvi poros.


1

Yra dalykų, kurie guodžia, labai gaila, kad  kartais tai būna tik maistas…


10

Pasikalbi su drauge ir viskas aišku:)
Pvz, kad šiandien visai ne. Arba kad šiandien tas kartas. Arba, kad labai šiandien ir nelabai vakar.


4

Nei jei šiandien atrodo kitaip, net jei šiandien atrodo visai nepakeliama, sunku,  bus ir kitokia diena. Gražesnė.


3

Reikia žiūrėti įdėmiau. Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Pačius pikčiausiaus ir agresyviausius vaikus tikros auklėtojos apsikabinusios laiko ilgiausiai..


Atvirlaiskiai naujas dizainas-12

Atrodo, kad viskas sunku ir baisu. Smulkmena iš tiesų, bet kiek nervų be reikalo! Kai pagalvoji, ar tai  bus svarbu po mėnesio, po metų? Relax.fm 🙂


15

Fokus marokus!


8

Nors visi sako, kad žodžiai nieko verti, reikia žiūrėt į veiksmus, bet… Tie veiksmai… „pasakyk, kad taip daugiau nedarysi“  – dar darželyje taip bakstelėdavo į šoną auklėtoja. Išmokom atsiprašyti. Ir lengvai tai darom. Per lengvai. Ir per lengvai atleidžiam. Tai kaip? Žodžiais atleidžiam už veiksmus. Tai kas svarbiau? ⠀


7Kai atrodo, kad viskas blogai, pagalvok apie tą laiką, kai svajojai turėti tai, ką turi: savo lovą, nors svetimose miegi dažniau; stogą virš galvos visom prasmėm, kol jo nenurauna; neidealų svorį, nes pyrago per daug vienai, kitaip nestorėtum; vaikus, kurie neknisa proto ir nesėdi ant sprando; ištikimus draugus, kurie tau gali sugadint nuotaiką dienai ir ją pataisyti savaitei. Ir turi tą, kuriam kas vakarą sakai „labanakt“, nesvarbu, kad jis tautinis lietuviškas rainis Francas Jozefas, o tai big deal, kad jam morčius tada, kai tau norisi švelnumo.
Ar ne apie tai svajojai?


16

Ar kas prisipažins esąs beširdis? Gyvas, vadinasi turi širdį. Tos širdys suvyniotos į neperšaunamus audinius, užramstytos metaliniais šarvais, kad tik neduokdie atsitiktinė kulka nepataikytų. Nes būsi sužeistas. Ar pažeidžiamas. Nestiprus. Nes gal net tapsi priklausomas. Nes gyvenimas gali pasikeist. Nes norėsi keisti. Nes nežinosi, ar pasiseks. Nes bijosi, kad atstums. Nes bijosi savęs. Nes bijai būti silpnas. Nes nori saugiai. Nes nori saugių lengvų santykių, į kuriuos nededi širdies, tik pinigus ir kitas kūno dalis. Ne todėl, kad neturi širdies. O todėl, kad saugai ją. Nes kai myli, atiduodi savo širdį kitam, o jis jos gali neišsaugoti. Neišlaikyti. Išmesti. Sudaužyti. Geriau apsimesti, kad iš viso neturi širdies.⠀


Kai kyla klausimas „kodėl“ nereikia nieko kito klaust, užtenka paklaust savęs, ane? Ir ne tik vyrų-moterų santykiuose, bet ir visur kitur. Iš tikrųjų – tai dzin, atsakymo net nereikia. Kodėl? Nes tai būtasis laikas.

 


Visos gimstam su karūnom, tik gyvenimo kovose jos apsilamdo, pasislepia jos neplautuose plaukuose ir ūkiniuose-buitiniuose rūpesčiuose, blizgesys apsineša kasdienybės dulkėmis, brangakmeniai išsibarsto, bet karūnos vis tiek lieka. Nesvarbu, su aukštakulniais ar su sportbačiais, dažytomis lūpomis ar be makiažo. Karūna yra. Svarbu vaikščioti išsitiesus, kad karūna nenukristų.⠀Ne, svarbiausia, kad ji nespaustų smegenų!⠀ ⠀


Būna rytas kaip rytas, o būna juokingas 🙂


17

Gražiausi rytai, kai žadintuvas skamba ne tau. Dar gražesni rytai tie, kai negirdi svetimo žadintuvo. Bet niekas nesusilygins su jausmu, kai kitas keliasi, o tau niekur nereikia skubėti. ir gali mieguista slampinėt po namus, neformuot eilės į vonią, o tiesiog išgert kavos kartu ir palinkėt kitam gražios dienos. Nors labiausiai man patinka savaitgalio ar atostogų rytai, kai kai žadina ne žadintuvas.⠀


27

Sako, kad didžiausia kančia, kai mums parodo rojų, o paskui iš ten išvaro. Ne. Didžiausia kančia žinoti, kad tu jau buvai rojuje to net nežinodamas, o dabar tegali jį susikurti iš prisiminimų…


9

Nėra ką pridurti. Nei atimti, kai pats laikas atima. Laikas tik užpila žaizdas naujų prisiminimų smėliu, suformuoja randus, jis kiekviena malonia diena ir džiaugsmingu įvykiu tarsi pleistru užklijuoja sunkiai gyjančią žaizdą, jis nublukina skausmą. Jis padaro daug. Tik jis neišgydo. Išsigydyti turi pats. Išvalyti savo žaizdą ašaromis, sutvarkyti ją kaip medikas racionaliai ir be emocijų, dezinfekuoti naujais darbais ir mintimis, aprišti artimų žmonių meile ir parama. Pats. O tada laikas padarys savo gerą darbą. Laikas neištrina gražių prisiminimų. Ir tai geriausia, ko jis nepadaro.


23

„Ir tai praeis“. „Visada taip nebus“ – čia ir paguoda ir laikinumo patvirtinimas, nelygu situacija. Nekenčiu tokių sakinių. Man nesvarbu, kas kada praeis. Man svarbu, kas yra čia ir dabar. Susikaupi ir gyveni. Su viltimi. Arba džiaugiesi, bet ne visa širdim, nes atrodo, kad ryt tai bus dar geriau. Nebūtinai. Ir kad tau vakar buvo gerai, palyginti su šiandiena, suprasi gal tik rytoj.


20

Prabusti ryte ir žinoti, kad gali paskambinti visais numeriais, kurie yra tavo telefone. Žinoti, kad tu gali apkabinti. Ir tave. Kad gali pabūti kartu. Kad gali pasėdėt po žvaigždėm. Nuvažiuot prie jūros ir ilgai žiūrėti į bangas. Jausti draugišką ranką, paguodos petį, nuotykių draugą, tylėjimo sesę, kalbėjimo brolį. Pasiilgti… Galvoti… Žinoti… Tikėtis… Kiekvienas iš mūsų turim tokių žmonių, tik kartais apie juos pamirštam ir pykstam, jei jie pamiršta mus. Mes juk esam toks žmogus, kuris kažkam kitam leidžia pajusti, kad rytojus gerokai daugiau nei tik dar viena diena… Tik ar tas žmogus tai jaučia, kai mes apie tai tylim?


 

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

© 2017 PROTO AISTROS

Temą sukūrė Anders Norén