Pasimatuoti svajones

Dabar visi kaip užsukti kartoja – svajok, įsivaizduok svajonę, pajusk, kaip jautiesi, elkis, lyg viskas, apie ką svajoji, išsipildė. Ir išsipildys.

Matavimosi kabina

Man patinka matuotis. Svajones irgi. Pamenu, kai buvau užsiplieskusi pasikeisti mobilųjį dar iki išmaniųjų eros į kitos „religijos“ prietaisą, išsinuomavau savaitgaliui (ir nemažai mokėjau) tą savo svajonę ir po dienos supratau, kad ji visai ne svajonė. Daugybę dalykų pasimatavę galėtume pasakyti, kad tai „mano“ arba „nemano“. Mašiną matavausi, nelabai patiko. Paskui labiau..Tokia ai, kitokio skonio. O paskui ir išvažiavau su tokia vieną dieną iš salono. Fotoaparatus matavausi. Ir dar matuojuosi. Vis ne tas. Kai užsikepiau naujo kompiuterio, pasiskolinau (aha, kartais tereikia paprašyti ir gauni pabandymui) ir per kelias dienas įsimylėjau tą metalo gabalą. Paskui nusipirkau ir va juo rašau šitas eilutes. Tada svajonė išsipildo, o tu kurį laiką gyveni be svajonės. Kol atsiranda nauja.

 

Kas miegojo mano lovelėj?

Aš ne apie tai, kaip nuvogtose atostogose apsimesti teisėta meilužio žmona. Nors panašu – įsitaisyt ten, kur ne tavo vieta ir pagyventi kaip negyveni. Pavyzdžiui, pasimatuoti svetimus namus. Tarsi tie namai tavo, tu čia gyveni gyvenimą. Ar tada gyveni savo gyvenimą? Ar gyvenimas yra kitoks? Ar tu esi kitoks? Ar aplinkybės tave keičia? Ar bet kokioj aplinkoj esi savimi su savo įpročiais ir pomėgiais?

Nebandėt? Aš gyvenau taip, kai dirbau užsienyje metus su trupučiu. Pora mėnesių praleistų nuomojamame bute miesto centre buvo smagūs, bet jokie. Butas – chaotiškas artdeco ir klasikos šedevrų mišinys įrengtas tuo metu prabangiai. Jacuzzi buvo, ak, mėlynos spalvos. Porą savaičių mokiausi naudotis visomis čiurkšlėmis pagal paskirtį, kad pasiekčiau maksimalų malonumą iš gulėjimo vonioje, paskui nusibodo. Ko vonioje gulėti, kai gyveni pačiam miesto centre ir nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio paryčių negali miegot atvirais langais – gyvenimas stačiai tryško fontanu pasiekdamas buto erdvę ne tik garsais, bet ir kvapais. Tada išeidavau pro duris pasitaškyti naktinio gyvenimo fontane. Gyvenau kaip vidutinių pajamų centro ponia: valgiau ne namie, o kur patiko, kavą rytais gerdavau už kampo tobulindama kalbos įgūdžius su nuodėmingai žaviu ( aišku perspaudžiu – simpatingas buvo ir tiek) barista ir skaitydama tikrus laikraščius. Taip, gyvenau kitokį gyvenimą, bet ne svetimą. Taip, pasikeitė mano įpročiai, bet ne aš pati.

 

Kas sėdėjo ant mano kėdutės?

Paskui įsikrausčiau į kolegos butą. Jie su žmona išvažiavo gyventi ir dirbti į Londoną palikę viską, kaip buvo. Na, gal suslapstė sidabrinius stalo įrankius ir antikvarines Mingų dinastijos vazas, kad silpnumo akimirką ar dėl žiolumo, neduokdie, dėl neblaivios galvos nesugadinčiau prabangaus paveldėto turto. Golfo lazdų neišsivežė, bet jų nė neketinau naudoti. Išsitraukdavau kartais, gražios buvo, interjero puošmena.

Gyvenimas svetimuose namuose buvo įdomus. Valgiau iš lėkščių, kurios nebuvo mano skonio, naudojausi peiliais, kurių niekada nepirkčiau, miegojau tokio pločio lovoje, apie kokią tada galėjau tik svajoti. O svarbiausia – tuose namuose buvo tokio dydžio biblioteka ir tokia fonoteka, kad man nepavyko nė trečdalio įveikti per tuos metus.
Eidavau pirkti bandelių rytais į parduotuvę, kuri buvo ne didesnė nei pusė autobuso, šeštadieniais atvažiuodavo dėdė Kuba, kuris prekiaudavo sezoninėmis gėlėmis iš mašinos bagažinės, daržovių užsukdavau į amžinai dirbantį turgelį ir vizituodavau kavines pagal sąrašą bei aplinkinius parkelius, kai namų ilgesys užsmaugdavo.
Tada pirmą kartą pasimatavu svetimą gyvenimą. Per tuos metus pasikeičiau ir aš.

 

Kas valgė iš mano lėkštutės?

Na, pasimatavau dar ir erdvų gražų namą: senamiestis po nosim, žalias kiemas, bilijardinė, pirtis, grilinimo čirškinimo įrangos pusė kiemo. Atrodo, gyvenk ir džiaukis. Pasidžiaugiau. Pasimatavau, pagyvenau ten, dabar žinau, ko norėčiau savam name, o ko nelabai. Nebereikai svajoti gulėti vonioje su liūto kojelėmis burbulams kylant ir žiūrėti televizorių? Smagu ir tiek. Norėjau didelės virtuvės, o kai joje pasisukiojau viena, tai supratau, kad svajonės kartais būna per didelės man vienai ir jose nejauku, kai norisi, kad kas nors kitas bruzdėtų ir keptų kiaušinienę. Ir miegoti kai už lango kvykauja paukščiai, loja šunys buvo iš pradžių nemiela. Garsas iš mano kompiuterio kažkokiomis kosminėmis sistemomis skambėjo visame aukšte ( man patiko! ), televizoriui įjungti teko pasitelkti instrukcijas, o kai įsijungiau, sugebėjau užsirauti ant tokio kanalo, kurio garso takelis suskambėjęs ta pačia sistema visame aukšte nustebino visus fikusus ir pelargonijas. Tiesa, tame name normaliomis sąlygomis visada pilna žmonių, bet man ten buvo gera dirbti be buitinių reikalų, kurių visada randi namuose. Ir per kavos pertraukėles lauke nesijaučiau vieniša.

 

Aš ne tik prižiūrėtoja, aš irgi svajonių turiu! 

Pastaruoju metu tapau svetimų namų prižiūrėtoja – kas išvažiuoja trumpam, kas ilgam, o aš persikraustau į tuos namus, arba tik užvažiuoju. Kartais reikia gyvūnus prižiūrėt, kartais tik gėles palaistyt. Pagyveni su šešiomis katėmis ir supranti, kad ir vienos tau būtų per daug. Gauni instrukcijas dėl katino ir šuns, o paskui pilnas kiemas ežių prieina… Palakstai laiptais ir džiaugiesi plokštuma, taškaisi dideliuose namuose, valgai prie stalo dvylikai žmonių ir vaikščiodama girdi savo šešėlį. Į pasimatuojamus prižiūrimus namus atsikraustai su savo gyvenimu ir savo įpročiais. Ir gyveni ten taip, gyventum bet kur kitur. Vakarais skaitydama knygas, o ne žaisdama bilijardą.

Labai naudinga, kai gali taip pakeisti gyvenamąją vietą: mieste, kitame mieste, užmiestyje, kaimo sodyboje. Rašyti lengva. Dėl to ir sutinku…

Bet žinot ką? Kad ir kaip įdomu atsibusti ir pagyventi svajonėje, labai nerealus jausmas sugrįžti į savo lovą, gerti kavą iš savo puodelio ir kalbėtis su savo baldais. Būna dienų, kai tuose svetimuose namuose taip vieniša, kad susirangyti savo lovoje tarp savo sienų yra pats geriausias dalykas pasaulyje. O atsibusti smagiau savoje, o ne svetimoje svajonėje. Svarbu kad būtų ta, sava.

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

© 2017 PROTO AISTROS

Temą sukūrė Anders Norén