Kasdieniai patarimai dukrai #279

– Reiktų prisimint vaikystę, – sako man. Bandau prisimint ir  mintys bėga su smėliuotom kojom Nidos kopose, sukasi aplink gaidį kapojantį man pakaušį, užsiropščia šalia manęs į vyšnią, stabteli  pažiūrėti į senelį, per dienas siuvantį batus, močiutę, išsipinančią savo rankos storumo kasą ilgio iki pakinklių, išgirsta vėją, švilpiantį pro ausis saugiai vežamiems motociklo lopšyje, priglunda prie triušiukų, nuo kurių broliui būdavo baisi alergija, atsimuša į slėptuvę-štabą miške, sujudina akmenis, dėliojamus ant geležinkelio bėgių, primena sėdėjimą ant trobos stogo ir baisią baimę nulipti.

Žinau, ne apie tai klausia. Prisimenu ir kitokius dalykus. Kai ką pamiršau, kai kas tik dabar išnyra ir pasirodo oi kaip svarbu, kai kas išvyniota atrodo paprasta ir suprantama, o iki šiol buvo didžiulė neįminta paslaptis.

Ir net jei galvojai, kad buvai pakenčiama mama (ar tėtis), kad stengeisi, darei, kaip mokėjai ir galėjai geriausiai, niekada nesuprasi, kodėl tiek keistų dalykų jie prisirenka iš savo vaikystės. Kaip žodžiai, frazės, elgesys, kalba, tyla, baimė, nerimas  įsispaudžia neištrinamu antspaudu į vaikiškas galveles ir neišsilygina užaugus. Prisidedi tų nesąmoningų iki galo nesuvoktų vaikystės prisiminimų kaip akmenų į kuprinę ir tempi šnopuodamas ir prakaitą braukdamas. O regis sustotum, išverstum ją, perrinktum akmenis, pasiliktum kokį gražesnį mažesnį prisiminimui ir nueitum toliau lengvai. Bet ne, tempi tą naštą kaskart suklupdamas lygioj vietoj.

Dar ne per vėlu pasikalbėti su savo tėvais. Yra dalykų, dėl kurių ant jų pykstame, tai, ko negalime atleisti. Yra dalykų, kurių jie nemato, yra tai, ko negali matyti. Yra dalykų, kurių mes neparodome.  O dar kiek daug yra nutylėta? Kiek prisiminimų blokuoja mūsų atmintis nesąmoningai, ir kiek daug – sąmoningai? Kiek ašarų ir kiek nuoskaudų būtų, jei pasikalbėtumėt?  Kiek neatsakytų klausimų? Dešimt? Dvidešimt? Kaip sako psichologai, sunkiausia santykius aiškintis su mirusiais tėvais. Man dar ne vėlu, bet būčiau norėjusi tokių pokalbių prieš dešimt ar dvidešimt metų.

Kai nežinai iš kur tai tavyje, vadinasi, tai iš tavo vaikystės. Pats laikas nelengvam pokalbiui su tėvais.

 

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

© 2017 PROTO AISTROS

Temą sukūrė Anders Norén